BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2011-09-15 parašė pūkelis

pirmos dienos mano Ispanijos - http://inspainland.wordpress.com/2011/09/14/pirmieji-ispudziai/, cia dar kol buvo gera ir idomu.

Rodyk draugams

rytų

2011-08-17 parašė pūkelis

Prabundu - viena. Užmiegu - viena. Ir pykstu ant pasaulio, kad ir vėl lieku viena. Tokiais atvejais kaip dabar, pasaulis turetų pasistengti, kad visus likusius rytus sutiktume kartu. Kaip tuos, prie ežero rūko, kaip tuos miške, kaip tuos žolėj ir visus tuos lovose, su rytiniu prikimusiu juoku ir jo kava. Kaip tuos, kai prabudus matau tave žiūrintį ir besišypsantį, tyliai. Ir tuos, kai tau prabudus, matai mane žiūrinčią ir verkiančią, tyliai.
Šią vasarą užaugom dideli, nors dar labiau esam panašūs į vaikus. Jis moko mane būti gera, aš noriu, kad jis nors truputį būtų blogas. Jis moko make laikytis taisyklių, aš mokau jį jas laužyti. taip ir gyvenam, bėgdami į skirtingas puses ir galiausiai vis tiek sugrįždami ten pat.
Ir palieku už durų visus ne savo, visus, kuriuos taip bandžiau nusisavinti, pasiimti sau, uždaryti ir laikyti. Šiaip, kad turėčiau sau. Aš jau noriu būti gera.
Kiekvieną dieną prabundu septintą ir vis stengiuosi iš laukti, kol keltis nebeatrodys keista. Svajoju ir bijau savo Ispanijos. Turiu bilietus, bet neturiu kur gyventi, turiu kelionės draugę, bet dar nesuprantu, ar ji irgi bus ‘tipiška teisininkė’(tokiu atveju jau reiktų nuo jos pabėgt). Ir bijau. bet tik dėl to, kad jo taip ilgai nebus šalia. Ir bijau, kad nemokėsiu vūt viena. o aš labai jau noriu mokėt.

Rodyk draugams

vėjas per mūsų kelius

2011-05-08 parašė pūkelis

Rytoj gimtadienis. Ir vėl. Ateinančiai savaitei turiu 20 litų. Vėl. Nenusipirksiu torto su daug kremo ir daug braškių, vėl negrįšiu i Alytų ir per savo gimtadienį ruošiuosi koliui.

Bet apsirengsiu savo gražiausia suknele, ryte galėsiu gerti kavą balkone ir rūkyt(jei tik būsiu viena) ir jausiuosi ypatingai. Aš labai noriu mėgt savo gimtadienius. Bet aš vis kažko tikiuosi per daug, man atrodo iš savęs pačios ir viskas galiausiai apsiverčia kažkaip ne taip. Man jau labai reikia į Ispaniją.

Praeitą savaitę nuo 9 ryto iki 9 vakaro praleisdavau universitete. Jau beveik pripratau prie skaityklų, oranžinių pledų filosofijos skaitykloj, akademinių kalbų apie darbus poilsio kambary ir vyšninio tabako kvapo rūkomajam.

Vakar buvau pas nem. Iškalbėjom visas širdis, apie visus mūsų vyrus, buvusius, esamus ir būsimus, jau būtus ir niekada nebūsiančius. ir visas neteisybes ir visus teisius, ir gyvenimą ir ateitį ir mus. mus abi.

tik noriu, kad mane pasiimtų ir išsivestų taip tyliai tyliai, palaikytų už rankos ir pasakytų, kad viskas juk buvo kaip ir turėjo būt.

ir bučiuotis po skėčiais, bučiuotis kai vėjas, vėjas per mūsų kelius..

Rodyk draugams

Gyvenimą reikia gyventi

2011-04-29 parašė pūkelis

kiekvieną dieną 18.04(mano kompo laiku) girdžiu už sienos pypsėjimą. neseniai užkalbinau tą kaimyną. paklausiau, ar pas juos ten nuolat tą operą girdim. o jis toks keistas, bet visai žavus. truputį išsigando, nusišypsojo, pasakė, kad taip ir įlindo į butą. visada buvau įsitikinus, kad ten arba koks senas senas vienišas vyras visą laiką klauso operos arba koks pagyvenęs dailaus sudėjimo, bet truputį pasikėlęs operos dainavimo mokytojas, kuris namuose priima mokinius. o pasirodo, kad čia visai žavus apie 30 metų vyrukas dailia barzdele. nesakau, kad blogai;)

mano alergija jau pasiekė savo viso gyvenimo viršūnę. sako, kad čia dėl to super didelio oro užterštumo šiom dienom. bet aš jau taip pavargau gerti vaistus ir išleisti jiems visus pinigus. kita vertus, nuolat čiaudėt yra taip malonu. bet norėčiau kada nors išaugt iš visų savo alergijų. galėt valgyt visas daržoves, vaisius, riešutus ir iki galo džiaugtis pavasariu.

liko 20 dienų pirmo etapo dokumentų susitvarkymai dėl erasmus. o tie ispanai. “registracijos forma pradės veikti nuo balandžio 13 dienos”, “registracijos forma pradės veikti nuo balandžio 15 dienos”, “registracijos forma pradės veikti netrukus”, “norint užsiregistruoti, reikia slaptažodžio”(wtf??). ir rašau laiškus savo laužyta ispanų kalba, kad nors neįsižeistų, galvoju. ir nežinau, ar jiem ten fiesta, ar jiem ten siesta, nes atsakymų negaunu.

kai lieku viena, būna baisu. atėjo jau tas laikas, kai nepadaryti darbai d e g i n a. ir jau nuleidžiu rankas dėl knygų, kurias norėjau ir turėjau perskaityti, nuleidžiu rankas dėl darbų, kurių jau neparašysiu, nuleidžiu rankas dėl Gadi, į kur jau nebenuvažiuosiu. tai gerai, kad turiu puikų kursinio darbo vadovą. tiek palaikymo negaunu net iš savo vyruko. kai nueinu aš pas jį visa supanikavus  ir pradedu kelt dramas, jis pažiūri į mane, nusišypso, nurimk, sako, laikykis, gi viskas bus gerai, pašnekėsim, išsiaiškinsim, ir nepraleisk viso laiko prie šito darbo, gi gyvenimas apjuos, nesmagu gyvent bus. ir jeigu jis nedėstytų TOKIO nuobodaus dalyko, rašyčiau pas jį visus darbus. tas jo nuobodumas, kurio taip nemėgsta visos mano grupiokės, man toks mielas.

ramybė ateina tik tada, kai būnu su savo mieluoju, arba grįžtu į Alytų. per atostogas Alytus ir vėl pateisino savo vardą. tie senukai, žaidžiantys šaškėm parke, visokios vietos, kur kartais taip gera nueit ir pabūt, parkas prie dailės, alus, nesibaigiantys pokalbiai bare ir visada atsirandantys neplanuoti įvykiai kurie leidžia pajaust, kad tu tikrai tikrai gyveni. šias atostogas užbaigiau naktim su žmonėm, alum, parku, Feniksu, dviem bandymais važiuot namo, naktiniu pikniku ant kalno ir grįžimu visiškai laiminga pusė penkių namo ryte.

“Gyvenimą reikia gyventi, jo negalima išgalvoti” - nuolat kartoja mano vienas dėstytojas. jis toks įdomus ir toks įsimylėjęs, kad jo taip norisi vis klausytis. visuose kūriniuose jis mato arba eroso apraiškas arba begalinį norą gyventi dėl meilės. “Gyvybės jėga reikalinga stipriai kažką mylėti”, - sako jis, o jo dukrai keturi metai ir ji nori būti poniu. labai patinka tokie vyrai, kurie pagyvenę atrodo gerai ir vis dar žavūs. Toks yra Vytautas V. Landsbergis (jis dažnai rengiasi labai gražiais megztiniais), Sipavičius (jis man patiko nuo vaikystės), mano tėtis (jis gražiai pražilęs ir jo labai mėlynos akys, kaip vaiko) ir šitas mano dėstytojas. galvoju, kad mano mielasis kai bus jau pagyvenęs vyras, turėtų labai gerai gerai atrodyt. ir jei aš per stipriai nesustorėsiu, tai gal abu neblogai atrodysim;)

šiandien mūsų lygiai pusketvirtų metų (ir dar mano vardadienis). būdama septyniolikos, kai susipažinom, sakiau jam, jau tik nebandyk manęs įsimylėt, nereikia čia man. o gavosi va. ir man jau visai nebaisu. atsitiko viskas, kas galėjo atsitikt. su juo visada jaučiuosi labai faina, labai gyva ir labai graži. kartais net baisu, kad mes pagaliau galutinai susigyvenom tada, kai turėsiu išvažiuoti.

kada nors aš turėsiu gražų katinėlį, kurio vardas bus Spūkis, jūrų arkliuką, gražų butą ir didelį balkoną. ir viskas tada bus gerai.

Rodyk draugams

su saule, su pavasariu

2011-03-18 parašė pūkelis

Ta saulė mano kambary. Jau savaitę. Maloni šilta šviesa iki pat pietų mano kambary. Ir tulpės ant stalo. Kad ir kokios negražios gėlės yra tulpės, taip malonu yra jų gauti. Jau savaitę esu namuose ir, man atrodo, šiemet tai ilgiausias laiko tarpas, kurį praleidau namuose. Bet čia taip malonu būti. Labai malonu skaityti, tvarkyti, miegoti, net mokytis. Net nieko nedaryt. Tik džiaugtis ta malonia šviesa arba žiūrėt pro langą į pravažiuojančias mašinas.

Šiandien atvažiuoja mano mielasis ir visą savaitgalį praleisim namuose, nes sergu. Atsimenu, anksčiau vis pagalvodavau - tikiuosi per šitą laiką nesusipyksim , tikiuosi viskas bus gerai. Dabar net į galvą nešauna mintis, kad kažkas gali būti negerai. Mes jau taip seniai nesipykom, jau taip seniai nebuvo dėl ko. Viskas visada gera. Gyvenu sau kaip princesė. Man gamina pietus, kavą ryte, kalba man, džiugina, rūpinasi. Liūdi kartais, bet tik tam, kad paguosčiau. Norėčiau būt jam nieko blogo nepadarius.

Labai pasiilgau savo sesių. Viena mano sesė su vyru Indijoj, prie jūros. Kita - Himalajuose. Vis pagalvoju, kad tai, kas būna tarp sesių, kažkas pasakiška, nepaaiškinama. Žodžiais neišreiškiamas ryšys, kuris, tiesiog jaučiam - yra. Sesės yra dar viena priežastis dėl ko niekada nesijaučiu viena. Tu negali jaustis vienas, jei turi sesių. Turbūt taip yra ir su broliais, bet iš kur gi man žinot, brolių tai neturiu, nebent sesės vyrą, kurį dažnai vadinu ir beveik laikau broliu, bet tai ne tas pats. Sesėm gali pasakyt, kai džiaugiesi. Gali pasakyt, kai skauda. Kai nusiperki gražią suknelę, kai nežinai, ką pasigamint pietų, kai nežinai, kurį vaikiną pasirinkt. Su sesėm gali verkt ir gali džiaugtis. Seses gali visada apkabint. Sesės žino, kaip tave pateisint, kai naktį negrįžti, žino, kad reikia tyliai naktį atrakint duris, kad tėvai negirdėtų kaip pareini(taip darydavau aš kai viena mano sesė grįždavo paryčiais). Per sesių vestuves labai norisi verkti, nes žinai, kad kažkuri dalis sesės jau išeina, jau nebelieka, žinai, kad jau niekada nebus taip, kad lauksi sesės grįžtant namo, ji visada jau bus su kažkuo. Tai gerai, kai tu mėgsti tą kažką.Visai kas kita, kai ne.

Prieš pora savaičių, kai visos buvom Jonavoj, naktį gulėjom ant lovos ir žiūrėjom pro langą į dangų ir ten buvo daug daug žvaigždžių ir trys atskirai, šalia viena kitos, ryškesnės, va šitos va. Tai mes nusprendėm, kad čia mūsų žvaigždės.

Savo sesių labiausiai lauksiu Ispanijoj.

Šią savaitę esu neįtikėtinai rami ir laiminga. Atrodo, kad būtent dabar turėtų būti visai kitaip. Čia gal dėl to saulės kambary. Atėjo mano pavasaris ir kai tik atšils, pradėsiu juo džiaugtis. Aš nežinau, kas gali būt gražiau už pavasarį. Jis pats savaime, nepriklausomai nuo to, kas vyksta tavo gyvenime, ar tu esi vienišas, aš kątik išsiskyrei, ar kątik įsimylėjai nuostabus. Pavasaris yra gyvenimas, pavasaris yra meilė, pavasarį visi yra gražūs arba bent jau tokie jaučiasi. Pavasaris, žinai.. Tu esi mano pavasaris!

Rodyk draugams

mielas?

2011-03-15 parašė pūkelis

Važiuosiu į Ispaniją! Mintyse jau perku bilietus, išsikraustau iš buto, kraunuosi lagaminus, renkuosi studijų programos dalykus. Atsisveikinu. Mano mielasis taip sengėsi dėl manęs džiaugtis, nors buvo taip sunku nematyti liūdesio jo akyse. Pasiimčiau jį, susipakuočiau, išvažiuotumėm ir gyventumėm ten, kur saulė niekada nenusileidžia.

Susitaikau su savim. Susitaikau su visom savo blogybėm, kvailystėm. Savo kvailumu, savo baimėm, savo nevykėliškumu, savo neteisingumu, polinkiu į liūdesį, gebėjimu pamest galvą, poreikį dramoms ir vaikiškiems džiaugsmams. Visi šiti dalykai man jau nesukelia problemų, susitaikiau su tuo. Jau nebijau savęs ir man nebepikta. Esu kas esu ir negaliu būti kita. Tai natūralu. Kaip pienas ar vanduo.

Viskas gerai. Man tik labai tavęs trūksta. Tada, kai skaičiau Tūlą, ji sakė: „Mielas? Mielas, mielas, mielas, mielas, tu mano namai – šiandien, ryt ir niekad!…“ Bet aš juk negalvojau, kad taip ir bus.

Rodyk draugams

kažkodėl, kai susitinku su tavim, man pavasaris

2011-03-03 parašė pūkelis

Po kelių savaičių žinosiu ar išvažiuoju į Ispaniją. Savo Ispąniją. Savo mažytę Ispaniją. Su gražiom gatvelėm ir mažais namukais. Su saule ir jūra(kartais). Su žmonėm ir vienatve. Su savim.

Taip pasiilgau savo Gretos. Ji visada atneša ramybę. Šiltą lengvą šviesą ir ramybę. Nors su ja visada susimaišau, išsigąstu ir imu nieko nebesuprasti. Bet visada ateina graži šilta šviesi ramybė.

Pasiilgau savo Nemiros, kuri, atvirkščiai, moko nenurimti, netilti, nestovėti. Gyventi ir imti. Išmoko siekti savo tikslų ir būti sveikai egoistiška.

Pasiilgau savo Justės, kuri primena visus senus laikus ir tai, kad jų jau nebėra. Kad viskas jau pasikeitė, kad viskas jau kitaip. Ir viskas visai nesvarbu.

Pasiilgau tavęs ir tavo rankų. Susimaišymo ir gyvumo. Kai viskas taip baisu ir vis tiek taip gražu.

Šiandien aš taip pavargau.

„Kažkodėl, kai susitinku su tavim, man pavasaris“ – sako Nem. Ir aš jau taip pasiilgau savo pavasarių. Lengvų lengvų pavasarių.

Rodyk draugams

2011-01-17 parašė pūkelis

Jau kažkelinta naktis sunku užmigti. Eiliniam blogeriui, žinau, įprasta, bet aš visada miegu. Reikia ar nereikia, rytas, dienas, ar naktis, miegu. Nemiegu tik kai vėl susipykstam, bet šįkart visai ne tai. Man per daug visko vyksta. Po tų naujųjų, kažkas pasikeitė. Niekada negalvodavau ‘New years Resolution’, bet šiemet važiavau iš Ignalinos į Vilnių, iš Vilniaus į Jonavą, iš Jonavos Nidą ir viską surašiau. Visada tempdavau senų planų įvykdymą, bet dabar pradėjau veikt. Kiekvieną vakarą atsigulu su perkrauta galvą minčių apie viską. Nuo savo kaimo iki Madrido, nuo mokyklos iki ateities darbų, nuo vaikystės meilių iki būsimų draugų.

Atrodo, kad kiekvienoj galvos vietelėj stovi krūva minčių, kiekvienoj vietoj vis kitokios, kiekvienoj vietoj vis daugiau. Viskas tiesiog nesusidėlioja. Liko vienas vienintelis paskutinis ir sunkusis egzaminas, o aš jau taip pavargau nuo sesijos. Jei viskas gerai, gal net yra maža galimybė gaut stipendiją. Jei viskas gerai, gal net yra reali galimybė kitą rugsėjį išvažiuot į erasmusą. Pildžiau prašymą dėl stipendijos(neįtikėtino dydžio) vasaros kursams Ispanijoj. Atsirado galimybė išvažiuot į jaunimo dienas Madride ir kažkada keliaut ilgai ir seniai išsvajotą Camino de Santiago. Nuo kito mėnesio pradedu lankyt debatus ispanų kalba, be to, gausiu truputį vertimo praktikos. Aš niekada nesielgiau ryžtingai, nes visada per daug bijojau. Aš dar nepažįstu tų žmonių, su kuriais reiks daug kalbėtis, aš nesuprantu tų prašymų, kuriuos pildau. Aš nežinau ko laukt ir ar išvis elgiuosi teisingai. Bet bent jau kažkas vyksta.

Mano sesė intensyviai planuoja vestuves ir aš nuolat apie tai galvoju ir vis galvoju, kaip man visiem ir ypač jam paaiškint, kad man tik dvidešimt. Per naujuosius po daug Tekilos aš nenustojau kartot šitų žodžių ir aš taip norėjau, kad jau kažkas pradėtų vykt, nes iš tikrųjų galvojau, kad man jau dvidešimt, o nieko dar nėra… Gyvenu gyvenimą universitetas-namai1-universitetas-namai2 ir jau galvoju, kad taip pavargau gyvent su kuprine ant pečių, namo grįžt tik persirengt ir kartais pasimokyt.

Ir dar galvoju, kaip norėčiau savo namų… Būdama dvyliktoj klasėj, aš labai svajojau apie barako šeimą, kaip aš išvažiuosiu, kaip apsigyvensiu barake, kaip gersim alų savo bendrabučio kambary su savo šauniom kambariokėm ir visada turėsim svečių, kaip kartais slėpsim mano mieląjį nuo prižiūrėtojos kai jis norės likt nakvot. Ir nieko panašaus nebuvo. Kai krausčiausi čia, galvojau, kaip šaunu bus sėdėt rytais ant savo plačios palangės ir žiūrėt pro langą, kaip su kambarioke gaminsim maistą ir turėsim visokių svečių, kaip mano mielasis liks nakvot ir naktį tryse gersim vyną ir labai juoksimės. Ir nieko panašaus nebuvo. Mūsų namai - ledo karalystė, čia niekada nebūna svečių, čia niekada niekas nenakvoja, čia mes negeriam vyno, aš nesėdžiu ant savo plačios palangės, čia neatidaromos durys tiems kas ateina nelaukti, čia nepasitikima visais, čia nemėgstami mano draugai, čia negali likti mano mielasis, čia garsiai neklausoma muzika, čia beveik visada mokomasi o visą kitą laiką yra nuobodu. Nes mes negyvenam kartu, aš tiesiog gyvenu ne savo bute už kurį moku nuomą. Kiekvieną kartą laukiu, kol liksiu viena namuose, bent dienai arba savaitgaliui. Tada muzika klausoma garsiai, tada čia gaminama daug maisto, namai būna šilti ir pilni gražios netvarkos, čia būna daug juoko ir dar daugiau meilės. Bet tai visada greitai baigiasi. Ir tada vėl prasideda protinga tyla, mano užslėptas pyktis, nepriimami man brangūs žmonės ir liūdna ramybė. Aš tik noriu savo namų, kur visada galėtų būti daug žmonių, kur būtų nemiegama naktim, kur žiemą būtų rūkoma virš viryklės, kur mano mielasis man rytais grotų bliuzą ir į lovą atneštų kavos(kaip kad daro savo namuose), o man grįžus namo mane pasitiktų mažas katinėlis.

Ir tik labai liūdna dėl draugų. Mano draugė mane ištrynė iš gyvenimo. Mano draugas norėtų, kad taip padaryčiau aš. Labai pasiilgau Palermo. Ten mano Eldorado vietelė, nežinau kodėl. Aš ten niekada nenustodavau šypsotis ir gera man būdavo nuo minutės įėjus ir dar kelias dienas sugrįžus iš ten. O šiaip, aš niekada negalvodavau, kad draugus išlaikyti yra taip sunku.

Rodyk draugams

Pasimečiau.

2010-11-02 parašė pūkelis

Po šio savaitgalio I’m so so so confused.

Šeštadienį Palerme aš taip skraidžiau ir buvau tokia laiminga. Ir buvo tiek daug pasakytų žodžių ir tiek daug žmonių. Yra tiek daug tų, kuriuos myliu. Nes meilės pas mane tai visam Alytui ir dar pusei Ignalinos. Aš labai noriu vis juos apkabint ir išbučiuot. Ir aš taip mielai tai padaryčiau. Bet žmonės nesupranta. O jeigu jie supranta, tai nesupranta kiti. O kodėl žmonės nesupranta. O kodėl žmonės kalba, galvoja ir pavydi. Aš taip norėčiau išbučiuot tuos mylimus, ir net jei taip padarau, ryte reikia nuleist galvą ir arba nusispjaut ant tų kalbų ir gyvent laimingai toliau arba dar kartą pažadėt sau kad daugiau taip nedarysiu. Bet nenoriu aš taip. Noriu mylėt juos, noriu išbučiuot, noriu sakyt kad jie gražūs ir kad jų pasiilgstu. Noriu girdėt tą patį.

O visa tai, kas vykdavo Palerme. O visa tai buvo nuostabu. Mūsų naktys, mano žmonės, kalbos ir šokiai iki ryto, varniukai ir rūkymas, flirtas ir šypsenos. Tai vietai aš skolinga už kai kurias pažintis, kai pamačius tuos žmones dar dabar kažkas sudreba.

Na bet. I’m so so so confused po to Palermo. Nes dar nenoriu nurimti, nenoriu apsiprasti, nenoriu sustoti. Visi dalykai kurių noriu taip kertasi tarpusavy, kad man visai liūdna dėl to. Nes aš nenoriu būt bloga, aš tik noriu būt laiminga.

Aš dar tiek daug noriu pasakyt ir negaliu. Aš dar labai noriu pasikalbėt su kažkuo. Aš dar labai noriu turėt draugą/draugę su kuriuo galėčiau eit gert kavos ir va taip visai visai paprastai apie viską kalbėtis, gal kartais paverkt, gal kartais apkabint.

Jeigu aš galėčiau būti dvi, tada jos abi būtų labai labai laimingos, nes turėtų tai, ko nori. Nes visko sulipdyt į vieną tiesiog neįmanoma, o pasirinkus vieną kažką per daug trūksta kito.

Oh kaip viskas visgi sudėtinga, beveik kaip čia.

Rodyk draugams

Pilna galva ramybės

2010-10-22 parašė pūkelis

Pamažu judu į priekį, pamažu kylu aukštyn. Kartais ateina jausmas, kad praeinu kažką, kas labai labai ilgai stovi ten pat, ir galvoju vau - juk aš pati taip ilgai šitaip stovėjau.

Mano mielasis vėl su manim. taip taip, žinau. Bet jau atgavau atsparumą žmonių žodžiams, visam tam negatyvumui ir pykčiui. Ir niekas visko nesupranta geriau už mus pačius. Ir nieko čia kitaip  nebus. Ir neturi būti. Viskas yra labai teisinga ir gera.

Mes svajojam apie savo namus, apie savo Ispaniją. Mes šokam gatvėse ir labai labai daug juokiamės. Ir jaučiam - prieš akis dar viskas tik bus. Ir kai ryte prabundi nuo bučinių, galvoji - o kad tai niekada nesibaigtų. Ir gaudai akimirkas, ir gaudai šypsenas, ir kartais tyliai apsiverki iš laimės. Ir atrodo, kad turi visą pasaulį savo glėby.

Dar panašu, kad įgaunu atsparumą filologynui. Tiksliau, jis veikia mane labai priešingai. Mergaitės šiaip dažniausiai ten būna labai piktos ir/arba liūdnos. Bet jos jokiu būdu nepasakys savo piktumo priežasčių, kitų klaidų, nepasakys tiesios teisingos kritikos. Nes na, juk reikia elgtis gražiai. Dėl to jos taip žaliuoja iš pykčio ir keikia visas kitų žmonių klaidas. Tyliai, kad tik jie neišgirstų. Atrodo, kad jos atėjo čia jau viską mokėdamos, viską viską, tik žinodamos dar ne viską. Bet kai sužino, tai iškart ir moka. Ir aš labiausiai nemėgstu tų, porcelianinių. Tų gražių, teisingų, nerodančių emocijų, pykstančių viduje ir tylinčių išorėje. Nes aš visai visai kitokia. Nes aš labai mėgstu būt visa tokia kaip jaučiuosi, šypsotis kai gera ir verkt kai nelabai, sakyt komplimentus ir sakyt klaidas. Nes abu dalykus, pasakytus su šypsena, žmonės vertina. Gražus yra tiesmukumas, man gražus. Ir aš taip mėgstu jus, žmonės, nes čia jūs viską pasakot. Ir viskas būna iš giliai giliai vidaus.

Labai noriu į Ispaniją. Labai būna liūdna kai žmonėm tiesiog pasitaiko progos imt ir nuvažiuot ten. Na, gerai jiems, bet pavydžiu vistiek. Nes aš dairausi kiekvienos galimybės, kurią galėčiau sau leist. Bet vis… Nieko, dar pavyks. Tada mes gersim tekilą iki paryčių, šoksim, daug daug kalbėsim ispaniškai ir sugersim viską - žmones, kvapus, žmonių akis ir ispanišką saulę.

Viskas dar bus ir aš tokia jauna. O mano galva pilna ramybės.

Rodyk draugams